Orakulas kiekviename iš mūsų arba kaip galima nuspėti ateitį?

Kas iš žmonių nenorėtų žinoti ateitį? Žmonijos etosas: mitai, legendos, pasakos ir istorijos. Visur galima rasti žynį, pranašą, orakulą, šventiką, būrėją, raganą arba stebuklingą gyvį, kuris herojui pasakys, kokia ateitis jo laukia. Ir, jei sovietmečiu prietaringam žmogui pasirinkimas buvo menkas: juoda katė per gatvę ir gegutė miško tankumoje, dabartyje mus paslaugiai informuos druidų, Rytų arba pagal Zodiako ženklus parašyti horoskopai, spausdinami kiekviename laikraštyje arba žurnale. O tiems, kam reikia mokamos paslaugos, beveik visur atsiras būrėjai pagal kortas, kauliukus ir kavos tirščius.

Atsiribokime sekundei nuo savo tikėjimo arba skeptiškumo ir paklauskime savęs: O ar galima nuspėt ateitį? Ką mums sako mokslas? Jei esat mažas, tuomet kvantinės fizikos dėsnių dėka galėsit ateitį nuspėti net 9 atvejais iš dešimties. Ir sakydamas mažas turiu galvoje ne amžių, o ūgį mažesnį už nanometrą.

Palyginus su žymia Holivudo komedija gyvenimas nanopasaulis bus tikras košmaras.
Palyginus su žymia Holivudo komedija gyvenimas nanopasaulis bus tikras košmaras.

Šitoje vietoje turiu skaitytojams liūdną žinią:  tapt mažesniu už savo paties plauką yra nekokia perspektyva. Mikropasaulis yra gana nuožmi ir pavojinga vieta, kur kiekvienas chemiškai aktyvus radikalas gali gerokai apriboti judėjimo laisvę, o palaidi elektronai ne ką prasčiau gadins visais kitais požiūriais neblogą gyvenimą. Galu gale mes visi esame matę Holyvudo šedevrą “Brangioji, aš sumažinau mūsų vaikus”. Taigi ši galimybė atkrenta.

O gal yra kitų galimybių? Gal vis gi žmogus gali atspėti ateitį? O kas, jei visos istorijos apie kortų būrėjas, pasakos apie pranašus, yra ne be pagrindo? Kas, jei Delfų orakulas turėjo gerą mokslinį pagrindą?

Šimpanzės pagal bendradarbiavimo patirtį galėjo nuspėti kitos šimpanzės veiksmus net 4 iš 5 atvejų.
Šimpanzės pagal bendradarbiavimo patirtį galėjo nuspėti kitos šimpanzės veiksmus net 4 iš 5 atvejų.

Iki šių dienų mokslininkai neturėjo jokių priežasčių pateisint šarlatanų biznį. Tačiau reikalai keičiasi. Jei tikėti paskutiniais Harvardo mokslininkų rezultatais, ateities “spėjimas” gyvūnuose egzistuoja ir jis net turi savo specializuotus neuronus smegenyse, kurie atsakingi vien tik už šią funkciją. Bet turiu nuvilti skaitytojus. Tai nėra ateities “spėjimas” žvelgiant pro magišką rutulį dėl kelių priežasčių. Visų pirma beždžionės nemoka gaminti iš smėlio stiklo gaminių. O jei mes ir pamatytume kokią makaka su stikliniu rutuliu rankose, tai greičiausiai jis bus “nušvilptas” iš kaimynystėje esančio būrimo salonu. Tai būtų pirma priežastis. Antra, šis “neuronų” spėjimas yra veikiau ateities numatymas pagal mūsų praeities patirtį. Jis gali būt teisingas ir jis gali būti klaidingas. Kitaip sakant, jokios garantijos. Skamba beveik kaip apsilankymas pas būrėją? Tikrai taip!

Tiek žmogus, tiek mūsų artimiausi giminaičiai turi specializuotus neuronus, kurie yra atsakingi už savo “magiją”, ir šis faktas neturėtų mus stebinti. Taip vadinami veidrodiniai neuronai pasirūpina mūsų empatija, dėl kurios mes galime pajust peršalimą vien stebėdami šąlantį žmogų arba padidėja mūsų kolektyvinis skausmas. Be empatijos neapsieina ir nocebo efektas, kuomet įtaigos dėka įsivaizduojamos ligos plinta visuomenėje.

Visai logiškai atrodo ir kitokios specializuotos neuronų grupės egzistavimas. Visi mes esame buvę pasimatymuose. Ar Jums teko skaniai pavakarieniauti kartu, nueit su mielu žmogumi į barą, o po to neištarus nei žodžio netikėtai pasibučiuoti? Kažkodėl Jus buvote tikri, jog sulauksite tokio pat stimulo? Kažkodėl Jums mielas žmogus nesutriko, nepabėgo, o Jus negavote delnu per veidą arba nesusilaukėte absoliučiai jokios reakcijos…

Būtent čia ir veikia naujai atrastas specializuotų neuronų tinklas. Mūsų gyvenimas visuomenėje reikalauja iš mūsų mokėti gerai nuspėti kito asmens dar nepriimtus sprendimus ir veiksmus.

Detali eksperimento schema.
Detali eksperimento schema.

Kaip visada būna neuromoksle, šiame tyrime žmonės nenukentėjo. Tyrimai buvo atliekami ne su žmonėmis, o su primatais. Beždžionės buvo uždarytos į atskiras kameras, kur jos negalėjo viena kitos matyti, o vienintelis jų bendravimo būdas buvo monitorius ir džoistikas. Jei beždžionės norėjo kooperuotis, jos pajudindavo džoistiką ir pasirinkdavo oranžinį apskritimą, jei nenorėjo – mėlyną trikampį. Jei jos bendradarbiaudavo, jos gaudavo po 4 pakelius sulčių, jei nei viena nebendradarbiaudavo – po 2 pakelius. Jei viena norėjo bendradarbiaut, o kita – ne, pirma gaudavo vieną, o nenorėjusi bendro darbo – šešis. Akivaizdu, kad labiausiai apsimoka abiem bendradarbiaut.

Makakos buvo labiau linkusios kooperuotis, jei jų partneris praeityje bandė kooperuotis.
Makakos buvo labiau linkusios kooperuotis, jei jų partneris praeityje bandė kooperuotis.

Ir, iš tikrųjų, jei po pirmo bandymo (A) makakos buvo linkusios labiau bendradarbiauti tik tuomet, kuomet arba jos, arba partneris išreikšdavo norą. Skirtumai buvo menki – apie 15 procentų tikimybės. Tačiau situacija pasikeisdavo, kuomet beždžionės įgaudavo kažkiek “bendravimo” patirties (B). Tuomet net 3 iš 5 atvejų makakos sugebėdavo atspėt savo partnerio/oponento veiksmus ir pasirinkti sau geriausią strategiją. Eksperimento pabaigoje beždžionė atspėdavo kitos beždžionės sprendimą net 4 iš 5 atvejų!

Ateitį nuspėjantys neuronai suveikdavo tik tada, kada primatas turėjo teigiamą arba neigiamą patirtį.
Ateitį nuspėjantys neuronai suveikdavo tik tada, kada primatas turėjo teigiamą arba neigiamą patirtį.

Lygiagrečiai buvo analizuojamas beždžionių smegenų aktyvumas. Tyrėjų nuostabai neuronai suveikdavo neįtikėtinai greitai. Skirtingai nuo “empatiškų” veidrodinių neuronų, kurie suveikdavo tada, kada šimpanzės matydavo viena kitą, šio atveju smegenyse suveikdavo visiškai kita neuronų grupė. Šios neuronų grupės aktyvumas keturiais atvejais iš penkių teisingai nuspėdavo kito primato elgesį. Kuomet beždžionė nežinojo, ar jai bendradarbiaut ar nebendradarbiauti, neuronų aktyvumas nesikeisdavo. Tačiau jie stebuklingai įsijungdavo tada, kuomet primatas tą nematomo bendradarbiavimo patirtį turėjo. Skaitytojas galėtų pasakyti, kas čia tokio? Beždžionės nėra gi kvailos! Galu gale, jos yra mūsų, protingiausių planetos (o gal ir net Visatos) padarų, artimiausi giminaičiai. Jokio čia ateities nuspėjimo nėra, o autorius kliedi!

Visų pirma, autorius abejoja, kad esame šioje planetoje protingiausi padarai. Antra, noriu atsakyti, jog neuronų reakcijos laikai buvo gerokai mažesni negu “sąmoningų” reakcijų laikai. Kitaip tariant, primatai priimdavo sprendimą kooperuotis ar nekooperuotis pasąmoningai!

Atrastos smegenų elektrostimuliacija atimdavo iš makakų ateities "rėgą"
Atrastos smegenų elektrostimuliacija atimdavo iš makakų ateities “rėgą”

Norėdami galutinai įsitikinti, jog ši smegenų sritis atsakinga už ateities nuspėjimą, mokslininkai pasitelkė išorinę elektrostimuliaciją tam, kad sutrikdyt šios smegenų srities veiklą. Kaip ir buvo tikėtasi, tekant elektros sroviai per šį smegenų regioną, šimpanzėms nuspėt kitos beždžionės veiksmus pasidarė gerokai sunkiau.

Be jokių abejonių šis atradimas turėtų būt dar gerokai patikrintas, o mokslininkai turėtų pakartoti eksperimentus su savanoriais žmonėmis. Tačiau galime prisiminti skandalingą empatijos istoriją. Kuomet ši savybė buvo atrasta primatuose, šunyse, karvėse ir net delfinuose, ji buvo gan tendencingai neigiama žmonėse, ir tik gan palyginus nesenai neurologai pagaliau sutarė, kas gi ta empatija yra. Tikėtina, jog panašus likimas gali laukt ir šią naujai atrastą neuronų grupę. Ilgos diskusijos, papildomi tyrimai ir teisingos interpretacijos paieškos.

Tačiau skaitytojui turėtų rūpėti vienas dalykas. Atsakymas į klausimą, ar mes galime būti orakulais. Greičiausiai taip. Tačiau tik tuomet, kuomet turime nuspėti mums žinomo ir pažįstamo asmens ateities veiksmus. Ir čia man kyla toks “filosofinis” klausimas: ar tik neartėjame prie naujų kovos su asocialiais asmenimis būdų?

 

10 thoughts on “Orakulas kiekviename iš mūsų arba kaip galima nuspėti ateitį?”

  1. Čia galbūt apie intuiciją ėjo kalba šiame straipsnyje, nors pati intuicijos sąvoka nevartota. O gal intuicija kažkas kito? Įdomu būtų sulaukti pasvarstymų ir šia tema.
    O šiaip pora pastabėlių. Ne gramatinių, o semantinių ÷)
    Delfio orakulas skamba linksmai – iškart kyla mintis apie mūsiškį informacinį portalą, kuris vis tik dažniausiai kiek atsilikdamas perspausdina žinias iš pasaulinių informacijos šaltinių ir tikrai nespėja nuspėti ateities. Anie tai būdavo Delfų orakulai (pagal Graikijos vietovardį).
    Kita pastaba dėl “žmonijos etnoso”pačioje str. pradžioje. Tikriausiai čia turėta galvoje sąvoka “etosas”? Jei taip tai tuomet išsiblaškymo klaidelė, bet kai sutampa su kita plačiai vartojama sąvoka, tai gaunasi painiava.

  2. Kai kurie psichologai ar psichiatrai (empyriniai duomenys) žmonių ateities numatymą – intuiciją – aiškina pagal formulę:
    Intuicija=patirtis+protas.
    Šis blogo įrašas dar patikslina “protą” iš minėtos formulės – kai kurie neuronai smegenyse.

  3. Dar rašote, kad abejojate, jog esame šioje planetoje protingiausi padarai. Ar čia tikrai turėjot galvoj planetą, o ne, sakykim galaktiką ar visatą? Jei planetą, tai kas čia turima omeny – dirbtinis intelektas, kokia kita gyvybės rūšis?

    P.S. Kad jau prikibau tai iki galo – pataisykit į Delfų orakulas (i nereikalinga).
    Dėl to pasvarstymo straipsnio pabaigoje – ar čia turėta galvoje ateities nusikaltimų prevencija – panašiai kaip filme Minority Report?

    1. Taip, visiškai teisingai, tai buvo užuomina į “Minority Report”. Gal supratę, kaip pasąmonė už mus nutaria, ką veiks kitas žmogus, mes aptiksime kažkokį algoritmą, leidžiantį pagal asmens veiksmus ir kitus “įkalčius”, užkirst kelią nusikaltimams?

      Kas dėl intuicijos. Reiktų pasidomėti, kam neurologai priskiria intuiciją – sąmonei ar pasąmonei. Jei pasąmonei, šie “ateities” neuronai galima persikloja su intuicija. Jei gi intuicija yra labiau sąmonės funkcija, tuomet sąryšis nėra toks akivaizdus.

      Dėl padarų proto. Tai buvo kiek sarkastiška, su šypsena 🙂

      1. Visų pirma, autorius abejoja, kad esame šioje planetoje protingiausi padarai.
        Dėl padarų proto. Tai buvo kiek sarkastiška, su šypsena

        Visgi keista ta fizikų mąstysena.
        Šiaip lyg ir yra akivaizdus fizinis „socialinio proto“ lygmuo. Pradedant įprastuoju „socialiniu skruzdėlyno protu“ ir baigiant „socialiniu ląstelių protu – žmogumi“.
        Bet tik kai užeina kalba „socialinį protą – žmonių bendruomenė“ – tai kažkaip visa „fizika“ ir išgaruoja.
        Nors toje tendencijoje galima būtų sakyti, jog Balbieriškis, Niujorkas ar valstybė – kaip „socialiniai protai“ yra neginčijamai protingesni už vieną žmogų (tegu ir patį genialiausią).
        Būtų įdomu sužinoti kodėl tokia pozicija sukelia būtent sarkazmą ir šypseną?
        Gal čia, tiesiog, žmogaus poziciją įkeliame į dramblio kaulo sostą?

  4. Dar leisiu sau pažymėt, kad ta “kova su asocialiais asmenim” šitam kontekste nelabai skamba ir nėra tikslu, nes paprastai tai, ką mes vadiname asocialiais asmenim (dažniausiai su įvairiais prisirišimais ir be nuolatinės gyvenamosios vietos) labiau kelia grėsmę sau, o ne aplinkiniams. Be to pvz. tokiai asmenų grupei kaip autistai irgi būdingas asocialus elgesys, bet mes vien dėl to negalime su jais kovoti. O vat būna netgi labai socialių asmenų, darančių nusikaltimus. Pvz. man net kilo tokia mintis, kad tokia nusikaltėlių grupė kaip aferistai galbūt pasižymi ne tik aukštesniu nei vidutinis socialinių įgūdžių lygiu (labai dažnai jie būna žavūs, komunikabilūs, moka iš pirmo žvilgsnio patikt ir įgaut pasitikėjimą, kas būtina jų “darbui”), bet ir stipria empatija – tam, kad perprasti potencialios aukos silpnąsias puses reikia mokėti to place oneself in another’s shoes. Lygiai taip pat su Jūsų straipsnyje minimais būrėjais, ekstrasensais ir t.t. Kitaip tariant, čia esminis fundamentalus klausimas yra, ar tokia savybė kaip empatija gali paradoksaliai dalyvauti negatyvioje kitam asmeniui veikloje, ar čia jau veikia visai kiti neuropsichologiniai mechanizmai.

    1. Sutinku, kad kritikuotinas pavyzdys, tačiau kuomet rašiau tekstą buvau peržiūrėjęs Ex Machina ir pirma asociacija buvo empatiškas biologijos prasme ir ateitį algoritmiškai nuspėjantis robotas policininkas su dirbtiniu intelektu. Bet dabar pasikalbejęs su Jumis pradedu galvot, ar geras buvo pavyzdys

Leave a Reply