Pasimetę vertime arba kas yra empatija: vertybė ar savybė?

Lietuviški internetai yra neįtikėtini tuo, jog į tą patį elementarų klausimą galima rast visiškai (net diametraliai) priešingus atsakymus. Ar homeopatija veiksminga? Taip, sako vienas šaltinis. Ar homeopatija yra apgaulė? Taip, džiaugsmingai praneša kitas šaltinis. Dar labiau klaidina skaitytoją, kuomet šias žinias praneša tas pats šaltinis.

Veidrodiniai neuronai atsako už empatiją.
Veidrodiniai neuronai atsako už empatiją.

Paimkime konkretų pavyzdį. „Kodėl empatija „mažutėliams“ nėra kairioji vertybė?“– rašo Delfi portalas. Tačiau kitoje naujienoje pranešama, kad „empatija yra būdinga įvairiems gyvūnams“, o straipsnyje kalbama apie šunų, pavianų, vilkų empatiją! Ir čia skaitytojui gali įsijungt logika. Šunų empatija. Jei empatija nėra kairės VERTYBĖ, ar tai reiškia, jog visi šunys KONSERVATYVIŲ pažiūrų?

Šis pavyzdys dar kartą patvirtina tai, apie ką esu jau rašęs: mokslo populiarinimas yra nedėkingas darbas. Ypač, jei patys mokslininkai nežino apie ką jie kalba, arba gyvena savo pačių susikurtame sąvokų vakuume. Tokia takoskyra būdinga humanitarinių ir tikslių mokslų atstovams, kurie nesidomi mokslu. Per pastaruosius dešimtmečius tikslieji mokslai sparčiai įžengė į kadaise vien humanitarinių mokslų teritoriją. Jei prieš šimtą metų apie smegenų funkcijas galėjome tik paspekuliuoti, tai šiandien galingi trimačiai smegenų veiklos skeneriai geba realiu laiku analizuoti gyvūno nervinės sistemos aktyvumą. Nekalbu apie galingus superkompiuterius ir dirbtinio intelekto užuomazgas.

Kas yra intelektas, kas yra jausmai? Prieš daugelį metų apie tai diskutavo vien filosofai ir rašytojai. O dabar prie jų yra prisijungę psichologai, sociologai, genetikai,  biochemikai ir kibernetikai. Ir būtent čia atsiranda problema. Kiekviena mokslo šaka turi savo terminologiją, savo mokslines tradicijas, savo nuosavą požiūrį į tą patį reiškinį. Potencialiai turime kalbų Babilono problemą. Visos mokslo šakos turėtų kalbėti apie tą patį objektą. Teisingai?  Mokslui turėtų būti būdinga skirtingų šakų konvergencija, nes skirtingos šakos dažnai nagrinėja tą patį reiškinį. Būtų keista, jei filosofijoje, literatūroje, chemijoje, fizikoje ir istorijoje egzistuotų absoliučiai skirtingi žodynai, kadangi tai reikštų fundamentalią nesusikalbėjimo problemą dabarties moksle.

Jei jau mokslas identifikavo už empatiją atsakingus neuronus, nuo šio fakto niekur nebepabėgsi – filosofuok nefilosofavęs, tačiau negalima patogiai ignoruoti biologinius faktus ir bandyti likti senoje sau patogioje plokštumoje ir taip kurti loginius rebusus. Jei mes atsakome į klausimą „ar empatija yra kairės vertybė?“ teigiamai, tuomet kyla loginis klausimas. Jei empatija yra vertybė, ar tai reiškia, jog empatiški šunys yra socialistai? Kokia prasmė tos filosofinės diskusijos, jei biologija turi atsakymą? Toks elgesys keistas ir primena plokščios Žemės šalininkus, skelbiančius apie NASA sąmokslą. Visas mokslinis pasaulis senai žino apie kvantinę mechaniką, o vat mūsų mokslininkai tebebando Niutono dėsniais paaiškinti atomo sandarą.

Pabandysiu skaitytojams papasakoti, koks gi yra mokslinis konsensusas apie empatiją, kas tai yra ir kodėl tai yra įdomu.

Veidrodiniai neuronai – empatijos pagrindas

Veidrodiniai neuronai reaguoja taip pat nepriklausomai nuo to, ar gyvūnas pats atlieka veiksmą, ar mato kitą gyvūną tą veiksmą atliekant.
Veidrodiniai neuronai reaguoja taip pat nepriklausomai nuo to, ar gyvūnas pats atlieka veiksmą, ar mato kitą gyvūną tą veiksmą atliekant.

Veidrodinių neuronų atradimas įvyko senokai. Mokslininkų grupė iš Parmos universiteto Italijoje norėjo išnagrinėti beždžionės smegenų aktyvumą, kuomet makaka ką nors valgė. Tam jie patalpino ant primato galvos specialius elektrodus ir įrašinėjo smegenų sričių aktyvumą. Kaip ir reikėjo tikėtis, smegenų sritys atsakingos už rankos judesius bei maisto kramtymą buvo sėkmingai aptiktos. Tačiau kokia buvo mokslininkų nuostaba, kai tos pačios sritys buvo aktyvios ir tuomet, kuomet makaka matė laboratorijoje valgantį žmogų! Vėliau paaiškėjo, jog veidrodiniai neuronai sudaro apie dešimtadalį beždžionės smegenų. Neužilgo panašus neuronai buvo aptikti ir pas žmogų. Dabar mokslininkai mano, kad veidrodiniai neuronai yra būdingi tiems gyviems padarus, kurie gyvena stambiomis grupėmis. Tokie neuronai gerokai pagreitina bendravimą grupės arba genties viduje.

Empatijos dėka mes užsikrečiame žiovuliu.
Empatijos dėka mes užsikrečiame žiovuliu.

Iš vienos pusės veidrodiniai neuronai yra svarbūs besivystančiam kūdikiui, nes padeda imituoti saugusiųjų veiksmus ir taip mokytis naujų įgūdžių. Iš kitos pusės,  empatijos dėka vienas žmogus gali suvokti kito žmogaus veiksmų prasmę vien tik vizualiai stebėdamas. Daktaras gali empatiškai suvokt paciento skausmą ir geriau jam padėti. Menininkas gali geriau perduoti savo jausmus, o gelbėtojas gali greičiau suprast, ar žmogus skęsta, ar tiesiog maudosi. Galu gale žiovuliu užsikrečiame irgi dėl tos pačios empatijos. Apibendrinant, empatija sutaupo žmonėms aibę laiko, kuris kitaip būtų būtinas paaiškinti kitam asmeniui savo veiksmų motyvus. Be šių neuronų pantomima būtų mums tuščias žodis!

Psichopatai ir sadistai nejaučia empatijos.
Psichopatai ir sadistai nejaučia empatijos.

Psichopatai ir sadistai yra vieninteliai žmonės, kurie nesugeba suvokt kito žmogaus skausmo ir pasižymi ypač cinišku elgesiu bei žiauriomis bejausmėmis žmogžudystėmis. Taip atsitinka dėl to, jog jų smegenų veidrodiniai neuronai yra genetiškai išjungti ir dėl to jie nesuvokia empatijos.

Šuo irgi yra empatiškas sutvėrimas.
Šuo irgi yra empatiškas sutvėrimas.

„Šuo yra geriausias žmogaus draugas“ – teiginys dabar yra įgavęs ir mokslinį patvirtinimą. Mūsų keturkojai draugai yra mums empatiški: jie žiovauja kartu su mumis, jie suvokia mūsų nuotaikas ir bando mus paguosti. Prieš keletą metų mokslininkai nustatė, jog tai nėra vien emocinis šuns prisirišimas prie savo savininko. Šuo rodo empatiją ir visiškai nepažįstamam žmogui. Dar daugiau, šunys demonstruoja empatiškus jausmus ir kitos rūšies gyvūno atžvilgiu!

Pagal žmogaus reakciją šuo nustato kuris iš eksperimento dalyvių turi skanesnį maistą.
Pagal žmogaus reakciją šuo nustato kuris iš eksperimento dalyvių turi skanesnį maistą.

Lyg to būtų maža, empatijos dėka šuo gali neįtikėtinai gerai suvokti situaciją vien tik stebėdamas žmonių sąveiką! Tarkime, Jus kalbate prie pietų stalo su šeimos nariais apie maistą. Galvojate, kad Jūsų šuo nesupranta? Klystate, Jūsų šuo stebi jūsų reakciją į valgomą maistą ir iš tos reakcijos daro išvadą pas ką gi lėkštėje maistas skanesnis! Būtent tokį eksperimentą atliko mokslininkai. Kambario priešinguose galuose stovėjo po žmogų, kiekvienas jų turėjo maisto. Į kambarį įeidavo trečias žmogus, kuris prieidavo prie kiekvieno ir paragaudavo jų maistą. Šuniui matant, žmogus arba pademonstruodavo savo nepasitenkinimą maisto skoniu, arba savo pritarimą. Šiam žmogui išėjus, šuniui buvo leidžiama pačiam prieiti prie kambaryje likusių eksperimento dalyvių. Šunys beveik visada tiesiogiai eidavo prie to asmens, pas kurį maistas turėtų būti skanesnis!

Geras klausimas būtų, ar daug gyvūnų yra empatiški? Gal tai kažkas būdingo vien tik aukštesniems gyvūnams? Gal tai tik žmogaus, kitų primatų, šunų savybė? Pasirodo, kad ne. Net tokie maži gyvūnai, kaip laboratorinės žiurkės geba demonstruot bent jau empatijos užuomazgas. Eksperimento metu žiurkės visada išlaisvindavo savo gentainį iš narvo.

Empatijos stebuklai

Eksperimento metu žmonėms buvo rodomi filmukai, kuriuose kito žmogaus kairė ranka atsidurdavo lediniame vandenyje.
Eksperimento metu žmonėms buvo rodomi filmukai, kuriuose kito žmogaus kairė ranka atsidurdavo lediniame vandenyje.

Tikri empatijos „stebuklai“ buvo aptikti sekančiame eksperimente. Empatija gana netikėtu būdu pasireiškė dalyvių kūno temperatūrose. Kodėl netikėtai? Matote, visi eksperimento dalyviai buvo sveiki, nesergantys ir ligų neturintys žmonės. Eksperimento metu visi jie patogiai įsitaisė šildomoje aplinkoje ir stebėjo filmukus. Specialiai sukurtuose filmukuose, kurių iš viso buvo 8, buvo rodomi įvairūs žmonės, kurie kyšo savo kairę ranką į akivaizdžiai šaltą vandenį arba į šiltą vandenį. Įstabiausia buvo tai, jog visų dalyvių rankų temperatūros pradėjo keistis bežiūrint filmuką, o efektas buvo stipriausias, kuomet buvo stebimas ledinis vanduo. Labiausiai keitėsi tos pačios rankos kaip ir rodomos filmuke temperatūra.

Labiausiai keitėsi kūno temperatūra, kuomet buvo stebimi filmukai su lediniu vandeniu.
Labiausiai keitėsi kūno temperatūra, kuomet buvo stebimi filmukai su lediniu vandeniu.

Visus eksperimento dalyvius, kuriems parodė filmuką su lediniu vandeniu, supurtė juntamas šaltis. Dalyvių kūno temperatūros krito 0,2-0,3 laipsniais Celsijaus. Kitaip tariant, kūno temperatūra nukrito nuo 36,6C iki 36,3C, kas yra vienas lengvo peršalimo pradinių simptomų. Kitas įdomus aspektas yra tai, kad reakcija į filmuką, vaizduojantį žmogų, talpinantį rankas į šiltą vandenį, tokios stiprios reakcijos nesukėlė. Filmuką stebėjusių žmonių kūno temperatūros lengvai ūgtelėjo gan nežymiai – 0,02-0,04 Celsijaus laipsnio.

Kūno temperatūros pokyčiai stebint filmuką su karštu vandeniu (raudona) ir lediniu (mėlyna).
Kūno temperatūros pokyčiai stebint filmuką su karštu vandeniu (raudona) ir lediniu (mėlyna).

Panagrinėjus, kaip laikui bėgant keitėsi žmonių temperatūros, matome, kad žmonėms rodant šilumoje esančias rankas, reakcija buvo nevienareikšmė. Pradžioje temperatūra kilo, o po to krito. Mokslininkai spėja, jog toks mažas pokytis buvo sąlygotas tuo, kad buvimas šiltame vandenyje nėra mums susijęs su grėsmėmis, tad dalyvių reakcija buvo gerokai nuosaikesnė. Kuomet gi žmonės stebėjo šaltyje esančias kito žmogaus galūnes, jų pačių temperatūros krito pastoviai. Tai gali būti instinktyvi reakcija į šaltį, nes buvimas šaltyje mums labiau siejasi su pavojais ir galima mirtimi.

Šis eksperimentas gerai parodo kokia gi svarbi yra mums empatija. žmogus yra socialinė būtybė, tad mūsų sėkmė didžia dalimi priklauso nuo savybės kooperuotis bei gyvent sudėtinguose dariniuose. Gebėjimas greitai įsijaust į kito kailį, gebėjimas nuspėt kito žmogaus mintis, jausmus bei motyvacijas – ši savybė po šio eksperimento gali pasirodyti beveik telepatine.

Ar tikrai empatija tokia galinga?
Šioje vietoje reiktų savęs paklausti. Jei empatija yra toks galingas stimulas, kodėl ji nedominuoja mūsų kasdienybėje? Gal visgi egzistuoja kažkokios empatijos ribos? Ir busime teisus.

Būtent šiuo klausimu susidomėjo profesorius Džefris Modžilas (Jeffrey Mogil)  iš McGill universiteto. Jis paklausė savęs: Kodėl kartais mes nesame empatiški? Koks veiksnys gali blokuoti empatiją? Pasirodo, reikalas tame, kad žmogus linkęs jaust visų pirmą empatiją artimam arba pažįstamam žmogui. Tai yra visų pirma socialinis bendruomenės mechanizmas. Kuomet žmogus mato kitą žmogų pirma kartą gyvenime, empatijos jausmą nuslopina tam tikras stresas arba nežinomybė dėl svetimo žmogaus. Ko tas svetimas žmogus nori? Ar jis neša grėsmę, kokie jo ketinimai, kokie jo tikslai? Ar jis yra priešiškas? Ar jis yra draugiškas?

Šiame darbe eksperimento dalyviai buvo prašomi įkišt savo rankas į ledinį vandenį, o jų neurologines reakcijas į skausmą buvo registruojamos. Dalyviai buvo padalinti į keletą grupių. Pirmi eksperimentą atliko vieni, antri eksperimentą atliko kartu su savo draugu, treti su nepažįstamu asmeniu. Kitas dvi grupes sudarė visiškai nepažįstami studentai, kuriems arba buvo duotas antidepresentas, arba buvo leista 15 minučių kartu pažaisti video žaidimą.

Draugo skausmas yra empatijos dėka ir mūsų skausmas.
Draugo skausmas yra empatijos dėka ir mūsų skausmas.

Visu pirma, tyrėjai pastebėjo, kad draugo buvimas šalia sukelia gerokai stipresnį skausmo pojūtį, negu tas pats veiksmas, kuomet nieko šalia nėra. Nepažįstamo žmogaus buvimas šalia lengvai sumažino skausmo pojūtį. Iš pirmo žvilgsnio rezultatai atrodytų keisti. Atsidūrus nelaimėje su pažįstamu žmogumi arba su draugu, skausmas yra išgyvenamas stipriau negu esant vienam arba su nepažįstamu. Tačiau neurologinių reakcijų tyrimai atskleidė netikėtą kaltininką – empatiją. Prie savo paties juntamo skausmo prisidėdavo skausmas matant kenčiantį draugą! Kuomet gi šalia yra nepažįstamas asmuo, dėl streso skausmo pojūtis nežymiai sumažėja, o mūsų empatija yra blokuojama.

Socialinė interakcija atrakina mūsų empatiją.
Socialinė interakcija atrakina mūsų empatiją.

Tačiau studijos autoriai sugebėjo rast sprendimą. Būtent tam jie palygino antidepresanto ir socialinės sąveikos poveikius. Jei antideprsantas sugebėdavo sumažint streso pojūtį, jis nesugebėjo įjungt empatijos. Tačiau užtenka dviem jaunuoliams apie penkiolika minučių „susipažint“ bežaidžiant komandiniam režime video žaidimą (tyrime tai buvo Rock Band), kai empatinės reakcijos pradėdavo reikštis ir nebebuvo blokuojamos nemalonių jausmų! Šis eksperimentas gan gerai parodo, koks gi sudėtingas ir nepaprastas socialinis sutvėrimas yra žmogus.

Po bendro gyvenimo kartu skirtingų rūšių žiurkės pradėdavo demonstruot empatiją.
Po bendro gyvenimo kartu skirtingų rūšių žiurkės pradėdavo demonstruot empatiją.

Kažkiek juokinga yra tai, kad panašiai elgiasi ir žiurkės. Jos gelbėja tik savo gentainius, tačiau palieka bėdoje kitos rūšies žiurkes. Situacija pasikeičia tuomet, jei skirtingų rūšių žiurkės buvo kažkurį laiką laikomos bendrame narve ir galėjo viena su kita „susipažinti“. Po bendro gyvenimo žiurkės vadovo iš nelaisvės ir kitos rūšies atstovus.

Kaip matote, empatija yra greičiau mūsų savybė, negu vertybė. Vertybių mes galime atsisakyti, o nuo mūsų savybių nėra taip lengva pabėgt. Nebent Jus būtumėt sadistas arba psichopatas.

12 komentarų

  1. O pagal kurią psichiatrijos mokyklą čia apibrėžtas psichopatas?
    Nes skaičiau, skaičiau ir nieko nesupratau. Iš pradžių straipsnyje buvo rašoma, kad labai blogai socialiniam ir biologiniam reiškiniam naudoti persidengiančią terminologiją, bet galutinėse išvadose atrodo, kad su „psichotapu“ taip padaryta :/…

  2. Labai prajuokino ta Vasdilaiuskaitės empatija „mažutėliams“, kuri nėra kairioji vertybė. 😀 Įdomu, ar kitas reakcijas, tokias kaip pyktis ar juokas, ta vargšė priskirtų kairiesiems ar dešinieiems? O gal centristams? 😀

    1. Vasiliauskaitė omeny turėjo tai, kad kairė yra visokių lūzerių gelbėjimosi ratas. Kuo ji istoriškai iš tiesų ir buvo. Kairiesiems nuo pat Prancūzijos revoliucijos laikų vis nagus niežti ką nors emancipuoti, sulyginti, išlaisvinti ir apginti. Ar tai būtų trečiasis luomas, patriarchato užguitos moterys, juodžiai getuose, gėjai, o paskutiniu metu – ir gyvūnai, kuriuos irgi reikia emancipuoti nuo pareigos būti suvalgytam.

      O ką toliau savo straipsnyje bando samprotauti daktarė yra tiesog šizofrenija, neverta dėmeso ir laiko gaišimo.

  3. Klausimas autoriui: jei dailios saikingos kūno linijos yra paveldimos biologiskai, t. y. genetiskai, ar mes to negalime padaryti vertybe? Ir atvirksciai, kodel taip vadinamos Rubensiškos, t.y. gana apkūnios moters formos baroko laikotarpiu buvo vertybė? Tas pats ir su empatija. Nereikia suabsoliutinti biologinio determinizmo. Net ir tie procesai, kurie turi biologini pagrinda, gali buti itakojami tam tikru idėjų, paprasciausios informacijos, gaunamos „iš išorės“. Juk jūs pats kitame savo straipsnyje visiškai pagrįstai įrodinėjate, kaip žmogaus gauta informacija įtakoja jo veiksmus ir net chemines biologines reakcijas per placebo ir nocebo efektus. Taigi, jei mes empatiją, dėmesingumą kitam asmeniui padarome vertybe, galime tikėtis išugdyti vienokius didelės žmonių dalies veiksmus, jei absoliutų egoizmą – kitokius. Tas realiai nuolat ir vyksta. Socialinė inžinerija būdinga ne tik totalitarinėms visuomenėms, tik ten ji itin drastiška. Pvz. Skandinavijos šalyse, kur protestantiškas krikščioniškas paveldas buvo užklotas tikrų kairiųjų socialdemokratinių vertybių (nekalbu apie mūsų socdemus) mano poziuriu pavyko sukurti kur kas labiau empatija grįstą visuomenę. Ir empatija cia nera vien alegorija, bet pasireiskia realiais zmoniu veiksmais, zinoma turinčiais ir biologines išraiškas. Ten dabar yra mada priimt i savo seima, įsivaikint dauno sindromu sergancius paliktus vaikus, kas šiaip jau žiūrint sociobiologiškai yra labai neefektyvu (isivaikindamas tu nereplikuoji savo genu i sekancias kartas, o be to dar ir tie „genai“ nėra „normalūs“). Kitaip tariant, absoliuti dauguma žmonių biologiškai turi tuos veidrodinius neuronus, bet kažkodėl skirtingos patirties visuomenėse skiriasi empatiško elgesio pasireiškimo proporcijos ir tai turbūt ne dėl to, kad pas mus tikrąja to žodžio prasme kas antras psichopatas ar sadistas?
    P.S. Šiaip visai šaunus Jūsų blogas ir sėkmės ateityje.

    1. Dėkui, kad skaitote. Tiesą pasakius, mano įrašas apie empatiją nebuvo vertybės kritika. Jei Jus taip galvojate, tuomet ne visai teisingai supratote. Ir tai nebuvo Nidos Vasiliauskatės kritika. Aš labai gerbiu Nidą Vasiliauskaitę ir jos veiklą. Prieš rašydamas, dar iš vakaro buvau suplanavęs rašyti visai kitką, tačiau į pavakarę man parašė Rasa Balockaitė ir privertė galvoti apie tai, kodėl Lietuvoje nedaromas „tikras mokslas“, o užsiimama tyliu ir nuobodžiu „savo lysvių ravėjimu“. Šis įrašas yra labiau mokslinio inconsistency kritika (todėl ir pasimetę vertime), kuomet yra užsidaroma savuose dramblio kaulo bokštuose ir narcisiškai žiūrima į veidrodį. O empatija buvo pasirinkta tiesiog dėl to, kad buvau apie tai rašęs ir turėjau medžiagos teksto. Taip pat galėčiau kritikuot intelekto sąvoką (kas yra emocinis dirbtinio intelekto mašinos intelektas?), tai pat galėčiau pakritikuot laisvos valios sąvoka (kokia dar laisva valia, jei pasąmonė priima sprendimą ankščiau nei suvokia sąmonė?). Temų yra daug ir tai nebūtų terminų, apibrėžimų, arba asmenų kritika. Tai veikiau savotiškos Lietuvos socialinių mokslų stagnacijos ir užsidarymo lokaliose regioniniuose tekstuose, kitaip sakant, provincialumo kritika.

      Bet kadangi tekstas apie humanitarinį reiškinį, man buvo sunku išvengt ir kitų pjūvių, tad teko juos ir paliesti. Greičiausiai todėl Jus ir parašėt šį puikų komentarą, į kurį pasistengsiu atsakyti (kada nors).

      Ir paskutinė pastaba. Aš esu fizikas, tad į humanitarines temas žvelgiu pro mokslinio determinizmo prizmę. Tačiau tai nereiškia, kad esu teisus. Priimkit tai tiesiog kaip savotišką požiūrį ir savitą kritiką.

  4. Tiesą sakant aš visiškai nepamaniau, kad Jūs užsiimate konkrečios vertybės, kaipo tokios, kritika arba nemėgstate Nidos Vasiliauskaitės ir dėl to nusprendėte ją „sudirbt“. Pamėginsiu patikslint, ką norėjau pasakyt: 1. Aš suprantu ir pateisinu, kad naratyvas (taip pat ir tiksliųjų mokslų, ypač jei tai mokslo populiarinimo tekstas) turi prasidėti intriga, bet jei tai intrigai sukurt pretenduojama kažką kritikuot, tai ta kritika irgi savo ruožtu turi atlaikyt kritiką. 2. Kaip Jūs pažvelgėte kritiškai į nepakankamą (inconsistent) sąvokos „empatija“ vartojimą, lygiai tokį pat kritinį veiksmą atlieku ir aš Jūsų teksto atžvilgiu. Jūsų siūlomas šios sąvokos suvokimas grynai biologinės savybės prasme, mano požiūriu, taip pat yra ribota ir nepakankama. Jau pačiame straipsnio pavadinime problema formuluojama taip: „Kas yra empatija: vertybė AR savybė?“. Išvadose: „Kaip matote, empatija yra greičiau mūsų savybė, negu vertybė“.  Mano manymu teisingas atsakymas turėtų būti IR savybė, IR vertybė. Nežinau, ar palyginimas dėl šviesos kaip dalelės IR bangos čia tinkamas, nes fizikoj tikrai esu nekompetetingas, taigi nežinau, ar pataikiau ÷).
    Straipsnis iš tiesų buvo įdomus, tik parašiau, kas man asmeniškai, užkliuvo grynai loginiu pagrindu. Memų ir jų kompleksų (tame tarpe ir vertybių) evoliucija žmonijos vystymosi procese šalia genų evoliucijos tampa vis labiau reikšminga. Iš šalies pametėta idėja gali tapti lemiamu tavo veiksmų šaltiniu ir paveikti įvairius individo biologinius procesus. Pvz. didžiausias marksizmo paradoksas tas, kad be Markso veikalų ir idėjų (antstato) nebūtų ir revoliucijos su visu vėliau sekusiu materialinės bazės pokyčiu, nors pagal marksizmo teoriją bazė keičia antstatą, o ne atvirkščiai.
    Beje, tarpdiscipliniškumui Lietuvoje, manau, tikrai dar yra kur augti ir plėtotis, bet vienos labai tikslios įvairių sričių mokslininkų kalbos klausimas, bent jau kol kas, yra ankstyvas arba iš vis utopinis. Na, jei humanitarus pašalint iš mokslo griežtąją prasme gretų (čia aš be jokios ironijos) situacija gerokai palengvėtų, bet visvien tokia kalba greičiausiai sunkiai įmanoma. Kiekvienas naujas atradimas koreguoja sąvokas. Humanitariniams ir socialiniams „mokslams“ tai įprastas dalykas, bet netgi fizikoje, kuri reikalą turi tik su absoliučiai universaliais dėsniais pasirodo buvo įmanoma paradigmų kaita. Taigi, kol žmogus netaps tobula mašina jokios universalios kalbos greičiausiai nebus.

    1. Aš sau asmeniškai padariau išvadą, jog tai yra biologinė savybė, tačiau tai nereiškia, kad kažkas negalėtų padaryt sau alternatyvios išvados. Tik tuomet reiktų kalbėt apie socialinę empatiją, nes be“socialinės“ darosi neaišku apie ką kalbama. Čia kaip tas pavyzdys iš straipsnio apie šunų empatija. Jei mes teigiame, kad empatija vertybė, logiška išvada ta, jog mes teigiame, jog šuo turi vertybę, o tau jau ir teiginys apie šuns intelektą, bei kitus dalykus, be kurių turėt vertybę yra neįmanoma. Suprantat, sąvokos netikslumas, atsainus žodžių vartojimas sujaukia kontekstą. Gal kokiam humanitarui tai ir nėra taip svarbu, tačiau kibernetikui, dirbančiam su dirbtiniu intelektu, pasidaro neaišku, ką gi jis turi sukurt. Ar ta mašina privalo turėt empatiją savybę, ar empatiją vertybę tam, kad pereitų Alano Tiuringo testą?

  5. „Socialinė empatija“ būtų tautologiška sąvoka, nes netgi siaurai biologiškai suprantamas empatijos terminas jau pats savaime nurodo socialinę šios savybės orientaciją. Juk nesakome „keturkampis kvadratas“.
    Kas dėl palyginimo su šunimi – žmogus kaip sudėtingesnio išsivystymo padaras, pasižymintis intelektu, daugybę biologinės prigimties savybių geba „pakylėti“ į vertybių lygį. Juk absurdiška būtų neigti, kad mes tokius dalykus, kaip kūrybiškumas, bendruomeniškumas, konkurencija arba kooperacija galime suvokti kaip vertybes, netgi padaryti savo socioekonominių ideologinių paradigmų, projektų šerdimi, nors visiškai sutinku su Jumis, kad jos turi savo biologinę prigimtį. Tačiau tai nereiškia, kad šuo, primatas ar kuris kitas gyvūnas negali konkuruot, demonstruot bendruomeniškumo, gal net tam tikro lygio kūrybiškumo iškilus netikėtai situacijai, nors kaip vertybių to ir nesuvokia. Netgi savo leidžiamus garsus – kalbą – mes padarėme vertybe ir bandome apsaugoti nuo per didelio kitimo, nors kiti gyvūnai sėkmingai leidžia garsus ir nėmaž dėl to nesirūpina.
    Beje, atėjo į galvą kertinis didžiųjų religijų (bent jau krikščionybės, budizmo) principas – „nesielk su kitais taip, kaip nenorėtum, kad su tavim elgtųsi“ – totaliai empatišką elgseną sureikšminanti universalizuota vertybinė formulė. Tačiau istoriškai ji nėra jokia konstanta ar būtinybė. Kaip nuo principo „Akis už akį“ pereinama prie „Nesielk su kitais taip…“? Kodėl netolimose erdvės ar laiko atžvilgiu visuomenėse taip skiriasi empatiško ir individualistinio egoistinio elgesio proporcijos, nors grynai biologinės evoliucijos sąlygotai divergencijai tiesiog būtų per mažai laiko. Vargu ar grynai biologinis tyrimas šiandien gali atsakyti į šiuos klausimus. Socialiniai ir humanitariniai „mokslai“ bando tai paaiškinti per kultūros evoliucijos, vertybių sistemos kaitos prizmę. Tie aiškinimai visuomet lieka šiek tiek spekuliatyvūs, (nes suvokiami kaip turintys reikalą su unikaliu atveju, unikalia priežasčių konjunktūra, o ne su dėsniais), bet vis tiek prisideda prie tikrovės pažinimo ar bent jau kūrybiškumo ÷).

    Tiuringo testo metu egzaminuojamųjų būtinai paklausčiau: „Kaip manai, empatiškas elgesys yra gerai ar blogai?“. Jei atsakytų, kad pats (pati) yra empatiška(s), bet dėl to, ar tai gerai, ar blogai neturi nuomonės – negautų įskaitos bei keliautų pasistažuot bei pamedituot į Searl’o „Chinese room“ ÷).

    1. Pasiūliau „socialinę empatiją“, kadangi galvoju, jog atsirandant naujiems neurologiniams argumentams, mokslininkai susiduria su apibrėžimų ir pavadinimų problema. Socialinio reiškinio pavadinimas suteikiamas neurologiniam reiškiniui. Ir čia prasideda problemos, nes socialiniuose ir filosofiniuose moksluose naudojama sąvoka daro kažką kitką negu daro ta neurologine. Gaunasi tokia savotiška terminų „košė“, dėl kurios nukenčia moksline komunikacija. Štai kaip dabar ir mes čia kalbame. Jus žvelgiat iš savo srities pozicijų, o aš žvelgiu iš gan deterministinių biologinių. Ir diskusijos eiga man parodo, kad mes nesame tikri, ar kalbame apie tą patį reiškinį. Aš empatiją suprantu, kaip evoliucijos dėka atsiradusia sistemą, kuri pasąmonėje užkoduota ir palengvina instinktų lygyje komunikaciją tarp socialių gyvūnų. Mes gi lengvai suvokiame, kokios intencijos pas žmogų su peiliu rankose: ar jis valgys steiką, ar jis mus bandys papjauti. Be šios empatijos mūsų visuomenės varžteliai sutriktų, nes žmonės būtų netikri dėl kitų žmonių ketinimų. Jei chirurgas ištiesia ranką operacinėje – personalas paduoda jam įrankius be jokių žodžių. Ir egzistuoja kitokia empatija, apie kurią rašo literatūra, kurią nagrinėja filosofai ir sociologai. Aš darau spėjimą, kad jos pagrindas kažkiek persikloja su ta biologine pasąmonės empatija. Bet tai yra kažkas sąmoningo, kažkas ką mes galime kontroliuoti. Tai ir gali būt vertybe.

      Kas dėl šunų ir kitų primatų. Problema ta, kad mes vis dar nežinome, kas yra mūsų sąmonė, tačiau skubame spręst apie kitų gyvūnų sąmoningumą. Gal pas primatus egzistuoja vertybių sistema? Kodėl mes galvojame, kad sąmoningumo evoliucijoje mes esame šuolis, o ne laiptelis? Evoliucijai būdingi lėti žingsniai, nors istoriškai mes save matome kaip kūrybos (evoliucijos) viršūnę. Be abejo, tai neatsako nieko į klausimą dėl skirtumų. Galima būtų pabandyt pažiūrėt į tai pro matematinius modelius, galu gale egzistuoja matematinis civilizacijos plėtros modelis, gan gerai paaiškinantis istorinę žmonijos plėtrą:
      http://www.smithsonianmag.com/science-nature/3000-years-of-human-history-described-in-one-set-of-mathematical-equations-2845/?no-ist

      Bet klausimas, sutinku, velniškai geras. Reiks pasmalsaut, gal yra kokios atsakymo užuomazgos.

Parašykite komentarą