Seneliai – nematomas žmonijos vystymosi ramstis

Ar teko vaikystėje bendrauti su savo seneliais? Senelis, kuris visada suras laiko anūkui ir padės pataisyti dviratį arba ką nors sumeistrauti. O ką kalbėti apie močiutę, kuri visada duos kokį skanėstą, arba šiap įteiks skanių lauktuvių iš kaimo?  Darbų ir buities nuvargintiems tėvams seneliai yra tikras išsigelbėjimas, nes, kol atžalos pas senelius kaime, tėvai pagaliau gali pailsėti ir atsilaiduoti. Bet ar tikrai tokia paprasta yra senelių rolė žmonijos istorijoje?

Visi mano draugai, iš tų, kas turėjo laimės pažinot savo senelius (gaila nesu pats iš jų tarpo), su meile kalba apie jų vaidmenį savo gyvenime.  Kaimo lauktuvės: rūkyta mėsa, dešros, sūdyti lašiniai, konservuotos daržovės, vaisių kompotai. O koks skanus ir kitoks lyginant su parduotuvės buvo kaimiškas pienas? Pamenate? O kur dar miško uogos ir grybai? Seneliai visada žinojo „gerų vietų“ miškuose, jų žodis visada buvo lemiamas prieš dedant grybą į krepšį. O gal teko ragauti senelio meistriškai surinktos beržų sulos? „Diedukas“, „baba“ gyvendami kaime rimtai prisidedavo sovietmečiu prie skurdaus tarybinės šeimos raciono.

Tuo įdomiau yra skaityt mokslinę naujieną apie senelių instituto svarbą ankstyvųjų žmonių bendruomenei. Iš pirmo žvilgsnio tema gali atrodyt nieko bendro su mokslu neturinti, tačiau tokį požiūrį galima lengvai pakeist vos palyginus žmogaus ir kitų primatų vaiko brendimo ir augimo laikotarpius.

Šimpanzių vaikai jau po kelių mėnesių nuo gimimo yra palyginus nepriklausomi.
Šimpanzių vaikai jau po kelių mėnesių nuo gimimo yra palyginus nepriklausomi.

Mums genetiškai artimiausi primatai taip pat, kaip ir žmonės, gyvena bendruomenėse, kuriose genties motinos kartu prižiūri vaikus savotiškose vaikų darželiuose, o patinai rūpinasi maistu ir genties apsauga. Panašiai prieš tūkstančius metų gyveno ir pirmykščiai žmonės, tačiau tarp žmonių ir primatų egzistavo vienas rimtas skirtumas. Žmonių pirmagimiai nepaprastai ilgai reikalauja rūpybos, o vaikas subręsta tik ties 10 – 12 gyvenimo metais. Šimpanzėms reikia per pusę mažiau laiko, o šešių-devynių mėnesių beždžioniukas jau gali kabot įsikibęs medžio šaką. Dvigubai ilgesnis brandos laikas anot tikimybių teorijos reiškia kelis kartus didesnį pavojų vaikui nuo plėšrūnų, o tėvams tai reiškia kelis kartus didesnes pastangas aprūpinti savo atžalą būtinu maistu.

Taip pat į akis krenta žmogaus sąlyginis ilgaamžiškumas, jei žvalgytis po mums genetiškai artimus gyvūnus. Šio ilgaamžiškumo dėka žmonių gentys turėjo pakankamą kiekį senelių, kurie galėjo prisidėti prie anūkų auginimo ir mitybos, taip sumažindami krūvį, tenkantį tėvams bei padidindami vaikų išgyvenimo šansą. Ši teorija egzistuoja gan senai ir ji teigia, kad seneliai atlieka antraeilių vaikų ir tėvų maitintojų vaidmenį. Tačiau iki šiol ji nebuvo pagrįsta skaičiais.

Tsimani genčių teritorija Bolivijos valstybėje.
Tsimani genčių teritorija Bolivijos valstybėje.

Būtent šią teoriją pabandė pagrįsti skaičiais mokslininkų grupė Bolivijos džiunglėse. Tyrėjai penkis metus stebėjo Amazonijos džiunglėse gyvenančios genties Tsimani šeimas. Iš viso buvo stebima 239 šeimų, gyvenusių 8 mažose gyvenvietėse. Tsimani gentis buvo izoliuota nuo aplinkinio pasaulio, iš kurio jie gaudavo kartas nuo karto tik būtinos reikmės gaminius: peilius, kirvius ir t.t. Gentis neturėjo elektros, vandens valymo įrenginių ir buvo sunkiai pasiekiama vien tik upėmis.

Tsimani genties žmonės prie savo namo.
Tsimani genties žmonės prie savo namo.

Gentis džiunglėse pravalydavo mažus lauko plotus, kur augindavo grūdus ir daržoves, medžiodavo gyvūnus, gaudė žuvį, rinko šaknys ir uogas. Mokslininkų vertinimų net 95 procentai genties gaunamų kalorijų genties žmonės pasigamindavo patys. Mokslininkai įdėmiai stebėjo mitybos racioną bei domėjosi iš kur ant pietų stalo atsirasdavo tas arba anas produktas.

Tsimani genties vyrų ir moterų pagaminamų ir suvartojamų per dieną kalorijų balansas.
Tsimani genties vyrų ir moterų pagaminamų ir suvartojamų per dieną kalorijų balansas.

Mokslininkai stebėjo iš viso apie 1500 Tsimani genties žmonių bei analizavo jų per dieną suvartojamų bei pagaminamų kalorijų pasiskirstymą. Kaip ir reikėjo tikėtis, abejų lyčių vaikai iki 5 metų suvartodavo vienodą kalorijų kiekį. Nuo 6-7 metų mergaitės pradedavo padėti motinoms su maisto ruošybą, o maži berniukai nuo 7-8 pradėdavo mokytis dirbt laukus bei medžioti, todėl jų suvartojamų kalorijų balansas pradėdavo augti. Ties savo gyvenimo 15 metais Tsimani genties berniukas pilnai save aprūpindavo maistu. Nuo šio laiko punkto, berniuko (vėliau ir vyro) pagaminamų ir suvartojamų kalorijų balansas tik augo, kol 45 vyro gyvenimo metais pasiekdavo 4 000 kalorijų per dieną ir pradėdavo mažėti. Tsimani genties moteris pilnai save maistu aprūpinti pradėdavo tik ties 22-23 gyvenimo metais. Produktyviausios buvo 44-45 metų Tsimani genties moterys, kurios pagamindavo apie 2 000 kalorijų per dieną maisto perteklių. Vėliau šis skaičius pradėdavo lėtai mažėti, tačiau net būdamas palyginus senyvo amžiaus Tsimani moterys paruošdavo maisto daugiau nei joms pačioms reikdavo.

Tsimani šeimos pagaminamo ir suvartojamo kasdien maisto balansas.
Tsimani šeimos pagaminamo ir suvartojamo kasdien maisto balansas.

Tsimani gentyje šeimos buvo sudaromos nuo 17-18 metų, todėl tyrėjų nubraižytame kasdienio šeimos maisto balanso grafike pirmi taškai prasideda nuo apytiksliai 18 metų. Kaip jau matėme, 18 metų Tsimani genties moteris dar neaprūpina savęs pilnai maistu, todėl jaunai genties šeimai trūksta maisto. Ir nors augantis vyro ir moters produktyvumas pradžioje paslenka kreivę į viršų, tačiau gimęs kūdikis auga ir reikalauja vis daugiau maisto. Paskui pirmą vaiką atkeliauja antras, trečias, ketvirtas, todėl šeimai reikia vis daugiau ir daugiau maisto. Tą lengvai matome ir grafike, kuomet vidutinis šeimos galvų amžius pasiekia 31-32 metus, tėvai vieni pagamina beveik 3 000 kalorių perteklių, tačiau jų vaikai ne tik tą perteklių suvalgo, bet ir nustumia bendrą šeimos maisto balansą į minus 3 000 kalorijų per parą! Ūgtelėjus vaikams, vaikai pradeda padėti tėvams dirbti laukus, medžioti, gaminti maistą, todėl kreivė pradeda stačiai augti. Kas įstabiausia, šeima pradeda pilnai save aprūpinti maistu tik tada, kai tėvams sukanka 40-42 metai! Didžiausias vidutinės šeimos produktyvumas yra tuomet, kuomet tėvams sukanka 52-54 metai, tuomet šeimą pagamina perteklinį maistą. Kaip matote, akivaizdi disproporcija! Kitaip tariant, jauna šeima savęs nepramaitina ir neišgyventų be pagalbos iš išorės.

Kalorijų srautai tarp giminaičių (mėlyna spalva nuo vyrų, žalia nuo moterų) Tsimani gentje. (a,b) nuo tėvų vaikams, (c.d) nuo senelių anūkams.
Kalorijų srautai tarp giminaičių (mėlyna spalva nuo vyrų, žalia nuo moterų) Tsimani gentje. (a,b) nuo tėvų vaikams, (c,d) nuo senelių anūkams.

Mokslininkams toliau išnagrinėjus kalorijų srautus, bei įvertinus kalorijų srautų dydžius, paaiškėjo du esminiai maisto šaltiniai: tėvai ir seneliai, kurie rūpinosi atžalomis iki savo septinto dešimtmečio. Ir nors tėvai buvo pagrindinis kalorijų nepriteklių kompensuojantis šaltinis savo vaikams (800 kalorijų per dieną 10 metų vaikui), seneliai gana rimtai prisidėdavo prie anūkų mitybos ir buvo atsakingi už beveik ketvirtadalį (200 kalorijų per dieną) dešimtmečių anūkų gaunamo maisto. Vaikams augant, tėvai vis mažiau remdavo savo vaikus – penkiolikametis paauglis iš tėvų tegaudavo 400 kalorijų per dieną, tačiau seneliai prisidedavo taip pat kaip ir ankščiau. Kuomet vaikams sukakdavo 20 metų, tėvai nebeprisidedavo prie jaunų žmonių raciono, bet štai seneliai tebepadedavo jauniems žmonėms maistu! Ši pastovi pagal savo kalorijų kiekį pagalba maistu tesdavosi visą senelių gyvenimą.

Kalorijų srautai tarp giminaičių (mėlyna spalva nuo vyrų, žalia nuo moterų) Tsimani gentje. (e) nuo dedžių/tetų sunėnams/dukterečioms, (f,g) nuo sutuoktinių tėvų šeimoms.
Kalorijų srautai tarp giminaičių (mėlyna spalva nuo vyrų, žalia nuo moterų) Tsimani gentje. (e) nuo vyrų žmonoms (žmonų vyrams), (f,g) nuo sutuoktinių tėvų šeimoms.

Tsimani šeimoje egzistavo ir vidiniai maisto ryšiai tarp vyro ir žmonos. Vyras visą gyvenimą buvo žmonos maisto šaltinis. Mokslininkai taip pat pasmalsavo, ar amžina uošvių, anytų bei šešurų santykių su marčiomis, žentais santykių tema yra aktuali Tsimani gentyje. Jie pasižvalgė ar sutuoktinio tėvai prisideda maistu prie nesavo vaikų raciono. Paaiškėjo, kad tiek marti, tiek žentas yra vienodai mylimi savo „negimtų“ tėvų.

Kas yra įdomu, tie namai, kur vaikų buvo mažiau, dalindavosi savo maistu su tais savo giminaičiais, kuriems maisto labiau reikėjo. Taigi socialiniai ryšiai irgi yra svarbūs jaunų daugiavaikių šeimų išgyvenimui.

Kas mokslininkams pasirodė svarbu, buvo tai, kad seneliai labiau buvo linkę paremt anūkus, jei anūkai rodė kažkokius pasiekimus. Kitaip tariant, senelių poveikis buvo svarbus per mokymosi ekonomiką. Ir tokiame nuo maisto priklausomame pasaulyje, koks yra šios genties pasaulis, tas paskatinimas buvo maistas. Mūsų pasaulyje greičiausiai tai būtų pinigai arba senelių laikas.

Parašykite komentarą